Vėlyvojo baroko stiliaus, minkšto kalkakmenio fasadas su ryškiais neoklasicizmo bruožais. Fasado šoninių bokštų tipologiją galima sieti su kai kuriais XVIII a. prancūziškais statiniais, kurie įkvėpė to meto architektus.1796 m. skulptoriaus Džiuzepės Orlando sukurtą 4 evangelistų paveikslą vainikuoja trys didingi pirmosios eilės portalai, kuriuos juosia korintinės kolonos: centrinis bronzinis, sukurtas skulptoriaus Džiuzepės Pirronės, vaizduoja scenas iš šventojo Konrado iš Pjačencos gyvenimo.Visa tai stovi didingų trijų pakopų laiptų, kurie buvo XVIII a., bet XIX a. pradžioje visiškai atnaujinti, viršuje.Viduje statinys yra lotyniško kryžiaus formos su trimis navomis, kurių centrinė yra didesnė už šonines.Daugybė pertvarkymų dabartinę išvaizdą visam statiniui suteikė tik 1889 m., pastačius Švenčiausiojo Sakramento koplyčią.Iki XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio beveik visiškai nepapuoštą interjerą 1950-1956 m. freskomis išdažė Nicola Arduino iš Turino ir Armando Baldinelli iš Bolonijos - tai buvo padaryta Noto miesto mero įžadas San Corrado Confalonieri karo metais.Centrinėje apsidėje rasime du XVIII-XIX a. drožinėto medžio ir paauksuotu paviršiumi dekoruotus vyskupų sostus, medinį chorą ir marmurinį vyskupo Angelo Calabretta herbą grindų centre.Didysis altorius pagamintas iš polichromuoto marmuro, už jo - triptikas, vaizduojantis šventąjį Mikalojų centre, šventąjį Konradą kairėje ir šventąjį Vilhelmą dešinėje.Tačiau šoninėse navose tebėra išlikę anksčiau buvę darbai, restauruoti po 1996 m. griūties.
